- piktauti
- piktáuti, -áuja (-áuna), -ãvo intr. 1. Rš pykti, širdytis, ieškoti priekabių: Ot, jis piktáuna an manę, ir gana Kls. Ko piktáuji ir vis priekabių ieškai?! Auk. Tik vaikščioja ir piktáuna an visų Alv. Pasakai ką, tai piktáuna Ad. Kiti pasigėrę piktáuna, puola muštis Btr. Sūnus piktav[o] an tėvų Rod. Atsikelsi piktas (neišsimiegojęs), tai čia ir piktáusi paskui Kp. Širdis paliko sumazgyta, o daktaras liep: „Nepiktáuk!“ Šts. Piktáuja [vaikas], ką žindos nieko nėr [p]Rod. Nepiktauk, nesielvartauk, Petriut! Kokie rugiai gražūs, ar matei? J.Marc. Tegul čertas kerštauja, prieš mus piktauja KN205. Per dieną piktauja, naktį mąsto, ką piktai padaryti po tam BaPs35,5. | refl.: Nepiktáukis, mažileli! Šts. 2. [K] nusikalsti: Piktai darau, piktauju SD19. \ piktauti; susipiktauti; užsipiktauti
Dictionary of the Lithuanian Language.